Kodėl būtent šiandien (vasario 16d.) rašau apie mūsų panašumą su bitėmis? Todėl, kad šiandien, kaip niekada esame vieningi. Kiekvieno širdyje sukirba mintis apie bendrą tikslą, draugystę, laimę kartu. Vieni prisimena, kiti įsivaizduoja, treti tik pradeda suprasti tai, kas apskritai mus verčia jaustis vieningais. Tuo ir esame panašūs su bitėmis, jog mus visus vienija bendras, ir nepakartojamas jausmas – Vienybė. Juk tai, ką turime dabar, padėjo pasiekti tik bendros jėgos, bei daug sunkaus ir kryptingo darbo. Avilio viduje neįtikėtinas panašumas. Tik mąstelis skiriasi. Jau šimtmečiais visa avilio įgula pasiskirsčiusi pareigomis, tvirtai žengia į priekį ir nepailstamai siekia bendro tikslo. Bendro tikslo, kuris lydi visą, kartais mažiau nei 4 savaites, trunkantį bitės gyvenimą. Ir nepaisant to, darbas avilyje nenutrūkstamai juda į priekį.
Nebūčiau galėjusi net pagalvoti, kaip tokie gamtos kūriniai, kaip bitės, turi savo mažą, atrodo tobulai sustyguotą ir tiek daug naudos nešantį pasaulį. Vis stebiuosi, ir džiaugiuosi, jog turiu galimybę stebėti jų didingai mažo gyvenimo filosofiją.
Norėčiau, jog ir mūsų gyvenimuose atsirastų daugiau bendrų tikslų, harmonijos su kitais ir paču savimi. Paprasto tobulumo siekti visada galima, o mokytis iš ko, tikrai turime.
