Medus mažina virškinamojo trakto gleivinės dirginimą, nes jame esantys biologiškai aktyvūs junginiai slopina gleivinės uždegimą.
Medaus fermentai palaiko sklandų maisto skaidymą ir mažina mechaninį spaudimą skrandžiui, dėl kurio kyla rėmuo. Sudėtyje esantys antioksidantai apsaugo gleivinę nuo rūgšties sukeliamos oksidacinės žalos.
Medus taip pat gali padėti stabilizuoti skrandžio rūgšties agresyvumą ir sumažinti rėmens simptomus. Medaus ir žiedadulkių derinys gali paskatinti skrandžio sulčių išsiskyrimą, kai rūgštingumas yra per mažas, todėl gerėja baltymų skaidymas ir atkuriama normali virškinimo dinamika.
Taigi, kadamedus yra veiksmingas pagalbininkas virškinimo problemoms, o kada reikėtų rinktis kitus sprendimus?
Kaip skrandžio rūgštingumas veikia virškinimą?
Skrandžio rūgštingumas lemia, kaip gerai virškinamas maistas, nes rūgštis aktyvina fermentus, kurie skaido baltymus.
Tinkamas rūgštingumo lygis taip pat padeda naikinti su maistu patekusias bakterijas ir saugo organizmą nuo infekcijų. Kai rūgštingumas tampa per didelis arba per mažas, virškinimas sulėtėja, atsiranda diskomfortas, pūtimas ar rėmuo.
Kada padidėjęs rūgštingumas sukelia rėmenį?
- Susilpnėjęs stemplės raukas – jis nebesulaiko rūgšties skrandyje, todėl ji lengviau pakyla į stemplę ir sukelia deginimą.
- Padidėjęs spaudimas skrandyje – persivalgymas, riebus maistas arba sulėtėjęs virškinimas didina slėgį ir stumia rūgštį aukštyn.
- Per didelis rūgšties kiekis – kai skrandis išskiria daugiau rūgšties nei reikia, ji lengviau patenka į stemplę ir ją greitai sudirgina, nes stemplė neturi apsauginio sluoksnio.
- Sutrikusi skrandžio motorika – kai skrandis lėčiau „stumdo“ maistą tolyn, jis užsibūna ilgiau, todėl rūgštis turi daugiau galimybių pakilti į stemplę.
- Padidėjęs stemplės jautrumas – stemplė jautresnė rūgščiai, todėl net normalus jos kiekis gali sukelti rėmenį.
Kaip medus veikia padidėjusį rūgštingumą?
- Medus mažina gleivinės uždegimą – jo biologiškai aktyvios medžiagos slopina uždegiminę reakciją, todėl gleivinė tampa mažiau jautri rūgščiai ir dirginimas sumažėja.
- Medus stiprina apsauginį gleivinės sluoksnį – jis suformuoja ploną, apsauginę plėvelę, kuri riboja rūgšties kontaktą su audiniais ir apsaugo stemplę bei skrandį nuo dirginimo.
- Medus neutralizuoja oksidacinę žalą – jame esantys antioksidantai mažina rūgšties sukeliamą gleivinės pažeidimą ir padeda jai greičiau gyti.
- Medus švelnina rūgšties agresyvumą – fermentai ir natūralūs cukrūs švelnina rūgšties poveikį gleivinei, todėl deginimo jausmas tampa silpnesnis.
- Medus gali pagerinti skrandžio motoriką – jis gali paskatinti sklandesnius skrandžio susitraukimus, todėl maistas ilgai neužsilaiko, o jam skrandžiui tenkantis slėgis mažėja. Tai mažina tikimybę, kad rūgštis pakils į stemplę.
Kada medus gali padėti sumažėjus rūgštingumui?
Ne visada virškinimo diskomfortą sukelia per didelis rūgštingumas. Kai kuriems žmonėms rėmuo, spaudimas ar pūtimas atsiranda dėl to, kad skrandis gamina per mažai rūgšties. Tokiu atveju maistas skaidosi lėčiau, užsistovi skrandyje ir sukelia tuos pačius simptomus, kurie dažnai klaidingai laikomi rėmeniu nuo rūgšties pertekliaus.
Šiose situacijose medus ir žiedadulkės gali padėti atkurti natūralią rūgšties gamybą.
Mechanizmas | Poveikis skrandyje |
Žiedadulkės skatina skrandžio sulčių gamybą | Rūgštingumas pakyla iki normos, todėl geriau skaidosi baltymai ir mažėja pūtimas |
Medaus fermentai aktyvina virškinimo procesus | Maistas skaidomas efektyviau, todėl jis neužsistovi ir nekelia spaudimo skrandyje |
Meduje esantys angliavandeniai palaiko sklandų skrandžio darbą | Pagerėja skrandžio susitraukimai ir turinys greičiau pasišalina |
Švelnus medaus dirgiklis skatina rūgšties sekreciją | Sustiprėja druskos rūgšties gamyba, kai jos trūksta |
Medus aktyvina gastrino atsaką | Hormoninė reguliacija taip pat padeda palaikyti normalų rūgštingumo lygį |
Kada medus palengvina rėmenį, o kada jo poveikis ribotas?
Kada medus padeda
Medus palengvina rėmenį tada, kai simptomus sukelia gleivinės dirginimas ar padidėjęs rūgšties agresyvumas, nes jo bioaktyvūs junginiai mažina uždegimą ir stiprina gleivinės apsaugą.
Tokiais atvejais sumažėja deginimo pojūtis, o gleivinė tampa atsparesnė rūgšties poveikiui. Medus taip pat padeda tada, kai rėmenį stiprina sulėtėjusi skrandžio motorika, nes jo lengvai pasisavinami angliavandeniai palaiko efektyvesnius skrandžio susitraukimus ir mažina spaudimą turiniui kilti aukštyn.
Lengvų ar epizodinių simptomų metu medus gali suteikti pakankamą palengvėjimą be papildomų priemonių.
Kada medaus poveikis ribotas
Medaus poveikis ribotas, kai rėmenį sukelia aiški anatominė ar mechaninė priežastis, pavyzdžiui, susilpnėjęs apatinis stemplės sfinkteris arba stemplės išvarža, nes tokiais atvejais rūgštis kyla nepriklausomai nuo gleivinės būklės.
Jei rėmuo yra lėtinis ir progresuojantis, medus gali sumažinti dirginimą, tačiau negali atstoti normalaus gydymo, kurio tikslas reguliuoti rūgšties sekreciją ar koreguoti struktūrinius pakitimus.
Poveikis taip pat silpnesnis, kai refliuksą sukelia didelis intragastrinis spaudimas dėl persivalgymo, nutukimo ar nėštumo, nes šie veiksniai tiesiogiai didina rūgšties kilimo tikimybę ir reikalauja platesnių sprendimų nei vien gleivinės nuraminimas.
Kada medaus vartojimas nerekomenduojamas?
- Alergija bičių produktams – medus gali sukelti reakciją žmonėms, jautriems žiedadulkėms ar kitiems avilio produktams.
- Ryškiai padidėjęs cukraus kiekis kraujyje – didelis meduje esančių angliavandenių kiekis gali paskatinti gliukozės šuolius.
- Aktyvus skrandžio opų paūmėjimas – nors medus pasižymi apsauginėmis savybėmis, opų paūmėjimo metu reikalingas tikslinis gydymas.
- Kūdikiams iki 1-2 metų – meduje gali būti botulizmo sporų, kurių kūdikių imuninė sistema nepajėgia neutralizuoti.
- Intensyvus rėmuo po persivalgymo – didelės porcijos medaus gali dar labiau padidinti intragastrinį spaudimą ir sustiprinti simptomus.
