Šį kartą apie žvakės istoriją ir kodėl jos kartais neatsiejamos nuo mūsų kasdienybės. Žvakė – šviesos šaltinis, sklindantis iš degančio dagčio, kuris eina kieto, nuo karščio išsilydančio kuro viduriu. Kuras – šiuo atveju bičių vaškas. Prieš išrandant elektrą, žvakės dažniausiai buvo naudotos apšvietimui. Šiandien daugiausiai naudojamos dėl jų estetinės vertės bei kvapo, jos sukuria jaukią, šiltą ar romantišką atmosferą, taip pat jos deginamos religiniams bei ritualiniams tikslams. Man deganti žvakė kažkas mistiško, jaudinančio ir priverčiančio sustoti.
Ko nežinojai apie bičių vaško žvakes? Jos dega nuo 2 iki net 5 kartų ilgiau negu įprastos parafininės žvakės. Šių žvakių ugnis yra ryškesnė ir stipresnė. Taip pat bičių vaškas nesmilksta ir degdamas išskiria neigiamus jonus, kurie išvalo namų orą nuo įvairiausių kvapų ir alergenų. Degdamos bičių vaško žvakės skleidžia labai švelnų medaus ir propolio kvapą, kuris neerzina, atpalaiduoja ir gerina jūsų savijautą. Svarbu tai, jog bičių vaško žvakės gaminamos iš atsinaujinančio resurso – bičių vaško. Vienais atvejais yra sukamos iš vaškuolės (vaško plokštelės, kuri tvirtinama rėmelyje), bei yra liejamos įvairių formų. Beje, bičių vaškas yra viena iš tų medžiagų, kurios gali atkartoti net įmantriausias formas.
Taigi, vaško žvakė gali būti pagaminta ir naudojama nuo žvakutės ant torto, iki apeiginės žvakės per krikšto šventę.
Žvakių gamybą galima paversti mažu ritualu. Atsižvelgiant ar naudojamas karštas vaškas ar vaškuolė, bičių vaško žvakę gali gaminti net ir patys mažiausi. Tai ne tik atsipalaidavimas suaugusiems, bet ir smagus žaidimas mažiesiems.
